Lietuvos ekonomika

Lietuvos ekonomika
Valiuta	Euras
Fiskaliniai metai	sausio 1 - gruodžio 31
Prekybos partneriai	Europos Sąjunga PPO, ESBO
Statistiniai duomenys
BVP	54,2 mlrd. USD (nominalus, 2019 m.) 106,5 mlrd. USD (PPP, 2019 m.)
BVP augimas	▲ 2,9 % (2024 m. 1 ketv.)
BVP gyventojui	19 455 USD (nominalus, 2019 m.) 38 214 USD (PPP, 2019 m.)
BVP pagal ūkio sektorius	Prekyba, transportas, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos 28,3 % Pramonė 19,2 %, Viešasis valdymas, švietimas ir sveikatos priežiūra 15,2 % Statyba 8,1 % Profesinė, mokslinė techninė ir administracinė veikla 8,1 % Informacija ir ryšiai 5,1 %
Infliacija	▲ 0,1%
Darbo jėga	1 435,4 tūkst. (2019 m.) 694055 (privatus sektorius, n.d.) 400177 (valstybės sektorius, n.d.)
Darbo jėgos pasiskirstymas pagal ūkio sektorius	paslaugos 72,49%, pramonė 19,58%, žemės ūkis 7,94%
Bedarbystė	7,2 % (2021 m. gruodžio mėn.)
Pagrindiniai pramonės sektoriai	Maisto produktų gamyba (9009 mln. Lt), Elektros ir dujų tiekimas (8112,3 mln. Lt), Chemikalų ir chemijos produktų gamyba (6733,7 mln. Lt), Baldų gamyba (2970,3 mln. Lt), Mediena, jos gaminiai ir šiaudai (2445,4 mln. Lt)
Užsienio prekyba
Eksporto pajamos	39,5 mlrd. € (2023 m.)
Eksporto prekės	Mineralinis kuras 25,3%, Antžeminio transporto priemonės 7,2%, Mašinos ir mechaniniai įrenginiai 6,1%
Pagrindiniai eksporto partneriai	Latvija, Lenkija, Vokietija, Nyderlandai, Estija, Rusija, JAV, Baltarusija, Švedija, JK
Importo pajamos	78159,9 mln. Lt
Importo prekės	Mineralinis kuras 33,7%, Antžeminio transporto priemonės 8%, Mašinos ir mechaniniai įrenginiai 7,1%
Pagrindiniai importo partneriai	Rusija 32,8%, Vokietija 9,7%, Lenkija 9.1%
Tiesioginės užsienio investicijos	37159 mln. Lt
Bendroji skola užsieniui	7,134 mlrd. Eur (2009)
Valstybės išlaidos
Valstybės įsiskolinimas	38,5% nuo BVP
Tiesioginės įplaukos	▲ €8.5 mlrd. (2017)
Tiesioginės išlaidos	▲ €9.1 mlrd. (2017)
Ekonominės pagalbos fondas	ES: 2,286 mlrd. €, Šveicarija: 9,09 mln. €
Bankų reitingavimas	Standard & Poor's: BBB Moody's: Baa1 Fitch: BBB
Rezervo fondas	€3.9 mlrd.

Lietuvos ekonomika (arba Lietuvos ūkis) – 2019 m. duomenimis aštuoniolikta didžiausia ekonomika Europos Sąjungoje (ES), pagal Konstituciją grindžiama privačios nuosavybės teisės ir konkurencingos rinkos, kitaip įvardijamais kaip kapitalistiniais laisvosios rinkos, principais. Nuo 2001 m. šalis yra PPO, o nuo 2018 m. – EBPO narė. Pagal socialinius ekonominius rodiklius, Lietuvos ekonomika priklauso labai aukšto išsivystymo lygio šalių grupei pagal Žmogaus socialinės raidos indeksą, tuo pat metu šalis yra trečia ES narė, kurioje pajamų nelygybė didžiausia, ir ketvirta ES pagal didžiausią skurdo ir socialinės atskirties riziką – šalyje yra 26,3 % asmenų, gyvenančių žemiau ir prie skurdo ribos. Lietuva yra viena iš labiausiai išsilavinusių visuomenių pasaulyje: pagal EBPO duomenis, ji užima šeštą vietą pasaulyje pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių skaičių populiacijos dydžiui.

Priešistorė

Pirmųjų ūkininkavimo pėdsakų dabartinės Lietuvos teritorijoje yra aptikę archeologai. Paskutiniojo apledėjimo pabaigoje, mezolito pradžioje, prie Baltijos jūros paskui besitraukiančius šiaurėn elnius pasirodo pirmieji medžiotojai klajokliai, kurie įkurdavo savo laikinas stovyklavietes upių slėniuose, ant kalvų. Vasarą be medžioklės verstasi ir gamtos gėrybių – riešutų, uogų, laukinių vaisių, grybų rankiojimu. Gyventojų tankis buvo menkas.

Kasinėjimai Šventosios gyvenvietėje rodo, kad mezolito pabaigoje suklesti žvejyba tinklais, žeberklais, bučiais, lagūnų užtvaromis.

Plintant puodininkystės, gyvulininkystės ir žemdirbystės technologijoms neolite, iš esmės keičiasi gyvenimo būdas – jis tampa sėsliu, tačiau Rytinėje Lietuvoje dar ilgą laiką pagrindine ūkio šaka lieka medžioklė ir žvejyba. Tuo metu stiprėja mainai gintaru, kailiais, vašku ir medumi. Naudojami mediniai arklai, sėjama soros, avižos.

Žalvario amžiuje įtvirtintose gyvenvietėse aptinkama importinių žalvario dirbinių, o vėliau ir žalvario liejimo krosnelėse bei intensyvesnio žemės ūkio pėdsakų. Prekybai naudojami Dauguvos–Dnepro, Nemuno, Baltijos pajūrio vandens keliai. Iš geležies amžiaus aptinkama ir metalinių ūkio padargų. Į atskirą ūkio kryptį palaipsniui išsiskiria amatai.

Lietuvos teritorijoje aptinkama Romos imperijos monetų. Dauguma monetų aptikta pajūrio regionuose ir Žemaitijos regione. Monetų beveik neaptikta Rytų Lietuvoje išskyrus Varėnos rajoną bei šiaurės rytinę Lietuvos dalį – Zarasų, Ignalinos ir Anykščių rajonus.

Viduramžiais apie piliavietes augant miesteliams ir miestams aiškiai atsiskiria žemės ūkis ir amatininkų cechai. Mainus natūra pakeičia prekyba, naudojant pinigus.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

1555 m. Vilniuje kaldintas Lietuvos grašis – mokėjimo priemonė LDK

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyravo feodalizmas. Prekybai su užsienio valstybėmis buvo labai svarbi jūra, todėl 1252 m. kryžiuočių ordinas Klaipėdoje pastatė tvirtovę ir ėmė kontroliuoti Nemuno žiotis, kurios buvo vienas pagrindinių Lietuvos prekybinių kelių. Nutraukus prekybos ryšius su prūsais ir per Nemuno žiotis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo intensyvinti prekybą su Ryga. Dauguvos prekyba buvo pagrindinis šalies prekybinis kelias iki LDK krikšto. Lietuva per Rygą gaudavo reikalingas prekes iš Vakarų Europos.

Gediminui Lietuvos sostinę perkėlus į Vilnių ir ėmus jį plėsti, Vilnius tapo svarbiu šalies prekybiniu centru. Plečiantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Vilniuje pradėjo lankytis bei pirmieji Magdeburgo prekybines galias gavo pirkliai iš Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos. 1398 m. spalio 12 d. Salyno sutartyje buvo sužymėti punktai, kuriuose galėjo vykti prekyba tarp vokiečių pirklių ir lietuvių. Tie punktai buvo ištisai minimi ir vėlesnėse sutartyse. Svarbiausia Lietuvos prekybos arterija buvo Nemunas, kuriame suaktyvėjo prekybiniai ryšiai pasibaigus karams. Lietuva beveik keturi šimtus metų naudojo prekybinį upinį laivą vytinę – daugiausia grūdams, linams gabenti iki Nemuno žemupio. Vytauto Didžiojo valdymo laikais LDK prekyba buvo įtraukta į Hanzos prekybinę sritį.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė eksportavo vašką, miško medžiagas, kailius. Vėliau imta prekiauti ir grūdais, bet šalyje dažnai kildavo badmečiai todėl grūdus neretai reikėdavo patiems importuoti. Lietuva importuodavo druską, vilną, apdirbtas medžiagas, metalus.

1495 m. Vilniuje susikūrė auksakalių, siuvėjų cechai, o XVI a. pabaigoje buvo 28 cechai. Vilniaus žemutinėje pilyje dirbo monetų kalykla. Nemuno baseine veikė prekinis laivynas, kurį sudarė vietinio tipo laivai – pergai ir vytinės. Kaune veikė skerdykla, gelumbės audykla, muitinė.

LDK ūkio jungtinės respublikos su Lenkija sudėtyje pagrindą ir toliau sudarė žemės ūkis. Valstiečių padėtis rytinėje Lietuvoje, kur prastesnės žemės, buvo sunki, o Žemaitijoje vidutiniai valstiečiai valdė po 1 valaką (apie 21 ha), pasiturintys – 2–3 ir daugiau valakų. Jie sugebėdavo ne tik sumokėti rentą už žemę, bet ir sėkmingai konkuruoti su smulkiais ir vidutiniais bajorų ūkiais. Miestiečiai vertėsi prekyba, tačiau nepajėgė konkuruoti su bajorais, nes buvo apmokestinti dideliais muitais. Miestų amatininkai taip pat sunkiai vertėsi.

Carinės okupacijos laikotarpis

Mazginė Vilniaus geležinkelio stotis XIX a. pab.

Chaimo Frenkelio fabrikas – viena didžiausių Rusijos imperijos odų apdirbimo įmonių XX a. pr.

Žemės ūkio pagrindą sudarė grūdų ūkis, šiaurės Lietuvoje išplitusi linininkystė ir gyvulininkystė. Arimai užėmė trečdalį visų naudmenų – likę buvo ganomos pievos. Auginti rugiai, avižos, miežiai, kviečiai, sodinamos bulvės. Eksportas vyko į Prūsiją arba per Rygą į vakarų Europą. Linų eksportas nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio išaugo nuo 2,7 tūkst. tonų iki 8,5 tūkst. t. Ūkiuose vyravo tradicinis trilaukis. Dirbta žagre, medinėmis akėčiomis, dalgiu, pjautuvu, kulta spragilais. Palaipsniui atsirado arkliais sukamų kuliamųjų, kultivatorių. Kaime vyravo lažas – atidirbamoji renta, kurią vėliau keitė piniginė-natūrinė.

Vystantis kapitalizmui Vilniuje nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio amatininkų cechų padaugėjo nuo 38 iki 62, o Lietuvos miestų gyventojų skaičius pasiekė 171 tūkst. 1814 m. miestuose buvo 64 įmonės, o 1858 m. jau 236. Lietuvoje tuo metu veikė 745 malūnai, apie 600 spirito ir alaus daryklų, keliasdešimt lentpjūvių. 1854 m. Nemunu pradėjo plaukioti garlaiviai, 1836 m. baigta tiesti Sankt Peterburgo–Varšuvos plento dalis ėjusi per Lietuvą. Eksportas viršijo importą, tačiau didelė Lietuvos ūkio uždirbtų pinigų ėjo į carinės Rusijos iždą.

1861–1862 m. nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, 1898 m. Kaune pastatyta pirmoji elektrinė. 1891–1892 m. Kaune ir Vilniuje pradėjo veikti arklių tramvajus.

XIX a. pabaigoje veikė 1462 įmonės, pramonėje dirbo 27,1 tūkst. darbininkų – 27,6% lietuvių, 42,1% žydų ir 15,3% lenkų. Samdomų darbininkų iš viso buvo 319 tūkst., iš kurių 45,7 tūkst. gyveno miestuose. Darbo diena truko 12 val., pastoviai laikėsi bedarbystė. Per mėnesį vyras uždirbdavo 20,9 rublio, moteris – 9,2 rub., paaugliai ir vaikai – 3,4 rub. Dėl sunkios ūkio padėties kilo masinė emigracija – 1914 m. JAV gyveno daugiau nei 600 tūkst. lietuvių.

1912 m. Lietuvos pramonės išsivystymas labai skyrėsi nuo kitų Baltijos valstybių. Per metus pagamintos pramonės produkcijos vertė buvo 44,4 mln. rublių ir tai sudarė tik apie 16 rublių vienam gyventojui, tuo tarpu Rusijoje šis rodiklis buvo 33 rubliai, Estijoje 121 rublis, o Latvijoje 156 rubliai.

1913 m. Lietuvoje surašymo duomenimis buvo 451 000 arklių, 918 000 galvijų, 1 138 000 kiaulių, 1 152 000 avių, o karo pabaigoje – 1919 m. belikę – 280 000 arklių, 480 000 galvijų, 750 000 kiaulių ir 806 000 avių.

Tarpukaris

Lietuvos banko pastatas Kaune, 1924–1927 m.

Lietuvos tarpukario ekonomikos pagrindiniai bruožai yra perėjimas iš ekstensyvaus į intensyvų ūkininkavimą ir drauge agroalimentarinės pramonės kūrimas ir plėtimas, šalies industrializacijos klausimo iškėlimas, nors pastarajam priešinosi kai kurie politikai, teigdami, jog Lietuva yra žemės ūkio kraštas. 1922 m. rugsėjo 25 d. į apyvartą paleistas litas. Vokietijai darant spaudimą dėl Klaipėdos Lietuvos ūkis 1931–1935 m. patyrė sunkumų, tačiau greitai pavyko perorientuoti eksportą į Angliją. 1938 m. užsienio kapitalas Lietuvoje sudarė apie trečdalį. Didžiausia dalis buvo iš Belgijos, Švedijos, Vokietijos. 1936 m. visi pramonės vienetai apsijungė į Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, kurie veikė pagal 1936 m. įstatymą. Tarpukaryje Lietuva ir toliau liko žemės ūkio kraštu. Ūkininkų padėtis lyginant su XX a. pradžia žymiai pagerėjo, o pramonė išaugo ketveriopai, bet vis tiek buvo labai menka lyginant su kaimyninėmis Baltijos šalimis. Pagal augalininkystės produkciją Lietuva užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. Nacionaliniame šalies produkte žemės ūkio produkcija sudarė 70–75 %, o pramonės – 20–25 %.

Lyginimas su dabartine Lietuva

Zenono Norkaus surinkti duomenys rodo, kad tarpukariu Lietuvos ekonomika buvo kiek silpnesnė nei dabartinės Lietuvos. Pvz., 1938 m. Lietuvos nominalus BVP 1 gyventojui galėjo siekti apie 30 % Jungtinės Karalystės lygio, o 2021 m. siekė beveik 50 %. Todėl galima daryti išvadą, kad naujausių laikų lietuviai gyvena kaip niekad arti Vakarų Europos lygio.

Nors Lietuva tarpukariu ir nebuvo tarp pirmaujančių Europos ekonomikų, lygindamas eilinių Lietuvos žmonių gyvenimą su sovietiniais okupantais, Norkus rašo:

„1939–1940 m. įvykių liudininkai pasakoja apie kultūrinį šoką, kurį iš vienos pusės patyrė sovietų kariškiai, išvydę lietuviškų krautuvių lentynas, iš kitos pusės – inteligentiška Kauno publika, pamačiusi sovietų karininkų žmonas, nesugebančias atskirti moteriškų apatinių nuo vakarinės suknelės.“

Paslaugų sektorius

1920 m. Kaune įsikūrė 6 bankai – tarp jų Vailokaičių „Ūkio“ bankas bei M. Yčo „Prekybos ir pramonės bankas“. Tarpukaryje Lietuvoje be 6 akciniu kapitalu paremtų bankų taip pat veikė 2 kooperatiniai ir du valstybiniai – Lietuvos bankas ir Žemės bankas.

1938 m. Lietuvoje taip pat veikė 12461 amatų įmonės. Daugiausiai drabužių gamintojų, mėsininkų, batsiuvių ir kepėjų.

Pramonė

1921–1924 m. Lietuvoje įsikūrė 379 pramonės įmonės. 1939 m. Lietuvoje jau veikė 1382 pramonės įmonės. Daugiausiai maisto pramonių įmonių (420), medžio apdirbimo (206), drabužių ir avalynės (168). Šalyje veikė 22 kasyklos ir durpynai.

Akcinės bendrovės „Maistas“ mėsos apdirbimo fabrikas Šiauliuose, apie 1936 m.

1935 m. Lietuvoje pramonės įmonėse, kuriose dirbo penki ar daugiau darbininkų, iš viso dirbo kiek mažiau nei 25 700 darbuotojų. Tai buvo maždaug perpus mažiau nei dvigubai mažiau gyventojų turinčioje Estijoje ir keturis kartus mažiau nei Latvijoje. Daugiausiai darbininkų dirbo maisto pramonėje (5687), tekstilėje (5404), medžio apdirbime (3993), drabužių ir avalynės sektoriuje (2189). Mažiausiai darbuotojų buvo kasyklų ir durpynų (244), elektros energijos ir vandentiekio (699), odos ir kailių (826), statybinių medžiagų ir stiklo (994) šakose.

1939 m. Lietuvoje pagaminta pramonės produkcijos už 417,6 mln. litų. Pusė šios sumos sudarė maisto pramonės produkcija.

Žemės ūkis

„Maistas“ Vilniuje, apie 1943

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, atsigavo žemės ūkis ir 1923 m. atsirado grūdų perteklius bei prasidėjo grūdų eksportas. 1926 m. Lietuvoje veikė 209 dešrų ir konservų gamyklos. Ypač pagarsėjo bankininkų brolių Vailokaičių bendrovė – „Maistas“, kuri itin pagelbėjo Lietuvai 1929 m. kilusios pasaulio ekonominės krizės metu. Valstybė, sumaniai parėmusi pienininkystę, 1927 m. įkūrė „Pienocentrą“, kuris užtikrino, kad Anglija, Vokietija supirkdavo 30 % Lietuvoje pagaminamo sviesto. „Pienocentras“ turėjo daug populiarių parduotuvių ir užkandinių. Kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“ nuo 1923 m. sėkmingai užsiėmė kitos žemės ūkio produkcijos eksportu ir aprūpindavo ūkininkus reikalingomis prekėmis. „Lietūkis“ įsteigė daug elevatorių, malūnų ir krautuvėlių, eksportavo grūdus, o importavo trąšas, druską, žemės ūkio mašinas, cukrų, indus, prieskonius, arbatą ir t. t. „Lietūkio“ agronomai ekspertai mokė ūkininkus modernesnio ūkininkavimo. Linų eksportas vienu metu sudarė apie trečdalį viso Lietuvos eksporto. Tekstilės gaminiais pagarsėjo „Drobė“, kurioje dirbo apie 200 darbininkų ir buvo naudota vietinė vilna, linai.

1939 m. Lietuvoje užauginta 722 tūkst. tonų rugių, 436 tūkst. tonų avižų, 267 tūkst. tonų miežių, 260 tūkst. tonų kviečių, 235 tūkst. tonų bulvių, 62 tūkst. tonų linų 59 tūkst. tonų žirnių.

Darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje buvo žemesnis negu kaimyninėse šalyse. 1930 m. vidutiniškai vienam žemės ūkio gamyboje užimtam asmeniui Lietuvoje teko 3,81 ha žemės ūkio naudmenų ir 2,53 ha arimų ir daržų, 0,46 darbinio arklio, 0,65 melžiamos karvės, 1,2 kiaulės, 11,14 centnerių javų ir 17,35 centnerių bulvių derliaus, 32,4 W galios, tuo tarpu kitose Baltijos valstybėse šie rodikliai buvo kelis kartus didesni.

Užsienio prekyba

Lietuvos eksporto ir importo kreivės 1920–1939 m.

Kitaip nei dabartinėje Lietuvoje, tarpukariu šalies užsienio balansas dažniausiai būdavo teigiamas. Ilgiausias teigiamo užsienio prekybos balanso laikotarpis buvo 1929–1936 m.

1924–1929 m. Lietuva daugiausiai eksportavo žaliavas ir pusfabrikačius, o nuo 1930 m. pagrindiniu Lietuvos eksportu tapo maisto produktai. Tarpukariu Lietuva buvo labiau agrarinė valstybė ir todėl pagrindinės importuojamos prekės į šalį (50–60 %) buvo pramonės prekės. Su laiku mažėjo Lietuvos maisto produkcijos importo poreikis, bet išaugo poreikis importuoti žaliavas ir pusfabrikačius.

Užsienio prekyba Metai Eksportas (mln. Lt) Importas (mln. Lt) 1920 55,2 72,3 1921 57,6 95,3 1922 76,9 74,8 1923 146,8 156,6 1924 266,5 206,5 1925 242,7 252,7 1926 253,3 240,7 1927 245,9 265,7 1928 256,8 291,0 1929 329,8 306,4

Užsienio prekyba Metai Eksportas (mln. Lt) Importas (mln. Lt) 1930 333,7 312,4 1931 273,1 277,9 1932 189,1 166,9 1933 160,2 142,1 1934 147,2 138,7 1935 152,2 128,5 1936 190,4 156,0 1937 208,3 212,6 1938 233,2 223,6 1939 203,2 169,3

• 
  Lietuvos eksportas 1924 m. – 1929 m.
• 
  Lietuvos eksportas 1930 m. – 1939 m.
• 
  Lietuvos importas 1924 m. – 1929 m.
• 
  Lietuvos importas 1930 m. – 1939 m.

Po Klaipėdos krašto netekties 1939 m. imtasi riboti prabangos prekių importą, bet ir mėginta didinti eksportą. Pradėtas kurti specialus eksporto komitetas. Pagal užsienio valstybių pavyzdį pradėtas kursas į užsienio prekybos centralizavimą. To buvo imtasi siekiant pašalinti Lietuvos prekybininkų tarpusavio konkurenciją užsienio rinkose. 1939 m. 40,5 % Lietuvos eksporto keliavo į Jungtinę Karalystę. Prasidėję kariniai veiksmai pakenkė Lietuvos užsienio prekybai ir prekybiniam laivynui. 1940 m. svarbiausia prekybos partnere tapo Vokietija, kuri grasino ir darė spaudimą Lietuvai atsisakyti prekybos su Jungtine Karalyste.

1939 m. valstybės biudžeto išlaidų didžiausia dalis teko krašto apsaugos ministerijai, susisiekimo ministerijai ir švietimo ministerijai.

Antrasis pasaulinis karas

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. rugsėjo 19 d. Raudonoji armija užėmė Lenkijos okupuotą Vilnių ir iki pasirašant Vilniaus perdavimo Lietuvai sutartį spalio mėn., pradėjo grobti turtą. Buvo išvežami gamyklų įrengimai, netgi radiatoriai ir baldai iš butų.

Prasidėjus karui Lietuvoje priimtas „Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymas“, kurio dėka finansų ministras gavo ypatingus įgaliojimus reguliuoti eksportą ir importą, gamybą, prekybą. Nusižengę ministro nutarimams galėjo būti baudžiami bauda arba kalėjimu. Dėl naujo įstatymo kilo pirkėjų panika, todėl buvo įsakyta būtiniausias plataus vartojimo prekes ir maisto produktus pardavinėti tik įprastinėmis normomis nuolatiniams klientams, o prekybininkams buvo uždrausta kelti kainas ir kaupti prekių atsargas. Buvo suvaržytas žibalo ir benzino pardavimas, pagal policijos išduotus leidimus aprūpinant šiais produktais tik įmones ir jų transportą. 1939 m. spalio 7 d. finansų ministras paskelbė verslo įmonių sąjungų steigimo įsakymą. Iki 1940 m. gegužės buvo įsteigta 18 tokių sąjungų. 1939 m. rudenį J. Sutkų finansų ministro poste pakeitęs Ernestas Galvanauskas daug dėmesio skyrė užsienio prekybai. Jis pradėjo skatinti centralizuotą prekybą ir pradėjo varžyti privačius pirklius užsienyje, o laisvą konkurenciją pripažino tik vidiniame šalies vartojime. Prasidėjus karui pradėtos žemės ūkio ir pramonės reformos.

1940 m. birželio 14 d. SSRS okupavo Lietuvą ir jos ūkis buvo suardytas, naikinant privatinę nuosavybę, rinkos ūkį ir paimant sovietų valdžios žiniai bankus, fabrikus, parduotuves, o po karo, palaipsniui ir žemes, įvedant kolūkių sistemą. Užgrobusi valdžią komunistų partija 1940 m. liepos 30 d. pradėjo ūkinių objektų nusavinimą ir savo komisarų skyrimą, kuris užtruko iki 1941 m. pradžios. Prekybos, ūkio ir amatų rūmus sovietų valdžia pradėjo perorganizuoti į ministerijas.

Vokiečių–rusų karo pradžioje Lietuvoje paskelbus nepriklausomos valdžios atkūrimą, ji ėmė grąžinti ūkio objektus savininkams, tačiau nacių valdžia ją išvaikiusi ėmėsi perdavinėti Lietuvos ūkį reicho firmoms ir gamybiniams susivienijimams. Visa Lietuvos tekstilės pramonė bolševikų apjungta į tekstilės trestą atiduota „Ostland Faser GmbH“. Iki 1943 m. nacių patikėtiniai jau buvo perėmę visą Lietuvos pramonę.

Dėl karo sugriovimų Lietuvos ūkis patyrė didžiulius nuostolius.

Sovietinės okupacijos laikotarpis

Sovietmečiu statyti daugiabučiai Vilniuje.

Ignalinos atominė elektrinė

SSKP nusprendė Lietuvą paversti agrariniu SSRS priedėliu, maitinančiu Leningradą ir čia pastatė Kėdainių fosforinių trąšų bei Jonavos azotinių trąšų kombinatus, kurie dėl prastų technologijų stipriai kenkė aplinkinei gamtai bei žmonėms.

LTSR vyko karinės pramonės plėtra, kurią lėmė geografinės aplinkybės ir karinės gamybos prioritetas.

Krašto energetika buvo vystoma pastačius hidroelektrinę prie Nemuno Kaune, Elektrėnų šiluminę elektrinę ir Ignalinos AE, kuri turėjo išlyginti svyravimus Volgos elektrinių tinkle. Vilniuje ir Kaune bei Panevėžyje buvo vystoma elektrotechnikos pramonė, Kaune ir Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Telšiuose – tekstilės, Klaipėdoje – prekybos ir žvejybos laivynas. Klaipėdos uoste nuo 1986 m. veikė strateginė traukinių perkėla į Mukraną tuometinėje Rytų Vokietijoje. Lietuvos geležinkelių transporto sistema iki pat 1992 m. buvo pavaldi Pabaltijo geležinkeliui su centru Rygoje.

Vilniuje veikė stambi Kuro aparatūros gamykla aprūpinusi kuro siurbliais SSRS karinę tankų pramonę, susivienijimas „Enims“ užsiėmęs precizine mechanika – staklėmis ir kosmoso aparatų gamybai, pusiau uždaros gamyklos – „Venta“ kūrusi mikroschemas karinei pramonei bei kopijavimo aparatų gamybos institutas. Dėl įvestos neefektyvios komunistų partijos diktatūros centralizuoto ekonomikos valdymo doktrinos ir atsilikusių technologijų, Lietuva prieš antrą pasaulinį karą pagal ūkio rodiklius buvusi vienoje gretoje su Suomija, Danija, per laikotarpį nuo 1940 iki 1990 m. nuo jų gerokai atsiliko.^{[reikalingas šaltinis]}

Sovietmečiu Lietuvoje žymiai suaktyvėjo statybų sektorius, šalis pilnai industrializuota.

Pramonė

Gamtinių išteklių eksploatavimas

1946 m. Lietuvoje buvo 86 statybinių medžiagų naudingųjų iškasenų telkiniai. 1960 m. pramoniniam naudojimui numatytų telkinių buvo jau 466: molio – 252, smėlio – 102, žvyro – 66, kreidos ir mergelio – 27, dolomito – 14, gipso – 3, klinties – 2.

Nepriklausomos Lietuvos ekonominė raida

Šis straipsnis yra serijos Lietuva dalis

Istorija LDK Abiejų Tautų Respublika Rusijos imperija Nepriklausomybės paskelbimas Lietuvos TSR

Politinė sistema Seimas Partijos Politikai

Geografija Lietuvos apskritys Miestai Regionai Aukštaitija, Dzūkija, Klaipėdos kraštas, Suvalkija, Vilniaus kraštas, Žemaitija

Kita Ekonomika Transportas Tarptautiniai santykiai Lietuvių valgiai Šventės

Atkūrūs Nepriklausomybę, įvyko ekonominis nuosmukis, susijęs su ekonominės sistemos pasikeitimu. Sovietmečiu statytos gamyklos buvo netaupios, gamino prastas prekes (planinėje ekonomikoje kokybės nereikėjo), sunkiai konkuravo su vakarietiškomis prekėmis. Uždaryta daug nekonkurencinų gamyklų (Sigma, Ekranas, Kuro aparatūros gamykla). Išsiplėtė prekyba, paslaugų sektorius, ypač ryšiai (mobilus, interneto), anksčiau nebuvę tokie svarbūs.

Po kelerių metų reformų Lietuvoje prasidėjo stiprus ekonominis augimas^{[reikalingas šaltinis]}: atėjo užsienio investuotojai, greta susikūrė stambios vietinės kompanijos, nebeturinčios šaknų sovietinėse gamyklose (pvz., Vilniaus prekyba). 1998 m. Rusijos ekonominė krizė augimą pristabdė iki ~2000 m.

2003 m. Lietuvos ekonomikos augimas buvo sparčiausias rytų Europoje – BVP, lyginant su 2002 m., išaugo 9,7%. ir sudarė 16,27 mlrd. eurų veikusiomis kainomis. Vienam šalies gyventojui per metus tenkanti BVP dalis siekė 4711€.

Per pirmą 2004 m. pusmetį, palyginus su atitinkamu 2003 m. laikotarpiu, BVP išaugo 7,2%.

2006 m. Lietuvos BVP sudarė 63 596 mln. Lt.

1990–2000 m. didžioji dalis naujų investicijų, statybų koncentravosi Vilniuje ir Klaipėdoje. Naujajame tūkstantmetyje situacija pasikeitė. 2004 m. Panevėžyje pradėtas vystyti didžiausias nekilnojamojo turto projektas Baltijos šalyse Babilonas. Vėliau investicijos pasiekė ir Kauną, Šiaulius, nors Vilnius vis tiek išliko pagrindiniu finansiniu centru.

2007–2008 m. finansų krizė palietė ir Lietuvą, 2009 m. ekonomika smuko. 2010 m. vėl prasidėjo ekonominis augimas. 2015 m. Tarptautinis valiutos fondas Lietuvai suteikė išvysčiusios ekonomikos statusą.

Lietuva užima 9-ąją vietą Mokesčių konkurencingumo indekse, patvirtindama savo patrauklumą verslui. Ekonominės laisvės indekse ši Europos šalis užima 15-ąją vietą, o Verslo sąlygų indekse – 11-ąją vietą, kas pabrėžia jos statusą kaip vienos iš palankiausių jurisdikcijų verslui Europoje.

Veikiančių mažų ir vidutinių įmonių skaičius Lietuvoje 2004–2013 m.

Žemės ūkis

Atkūrus Nepriklausomybę ir pertvarkant žemės ūkio sistemą – grąžinant žemę savininkams, neišvengiamai patirta ir produkcijos sumažėjimo, kadangi sutrūkinėjus ekonominiams ryšiams iš pradžių buvo tenkinamasi daugiausia Lietuvos vidinių poreikių tenkinimu.

2007 m. karvių kiekis lyginant su 1990 m. sudarė 84,3 %, kitų galvijų – 49,3 % , kiaulių – 41,7 %, avių – 122,4 %, arklių – 19,0 %, paukščių – 61,7 % .

2007 m. privati žemė sudarė 72,7 % žemės ūkio paskirties žemės, nes buvo 101 tūkst. registruotų ūkininkų ūkių, kurių vidutinis dydis – 13,4 ha. Tik 3,2 % ūkių buvo didesni nei 50 ha, bet jie valdė net 46 % visų deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto.

Pieno pramonėje įsitvirtino „Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“, mokančios pirminiams pieno pristatytojams pagal mažas supirkimo kainas. 2001 m. net daugiau nei 90 % ūkių laikė tik po 1–3 karves. Po 4–10 karvių laikė 8 % visų ūkių, juose laikyta 20 % visų karvių. Plėtoti pienininkystę ES perspektyvų nėra, nes dėl pieno perprodukcijos yra taikoma ribojimų sistema. Pieno 1990 m. gauta 3 157 tūkst. t arba 1,7 karto daugiau nei 2006 m., vilnos 141 t arba 3 kartus daugiau.

Mažiausiai problemiškame iš visų – grūdų ūkyje, 2004 m. grūdų išauginta 12 % mažiau nei 1990 m., kai jų iš laukų gauta 3 mln. 265 tūkst. t.

Lietuvoje palankios sąlygos mėsos gyvulininkystei. Bet dėl minėtų priežasčių 2006 m. Lietuvoje gaminta tik apie 46,5 % 1990 m. gaminto kiekio.

1999 m. bendrojo žemės ūkio bei maisto produktų eksporto dalis, skirta ES sudarė 26% ,o dalis skirta NVS valstybėms – 31 %. Pabaltijo valstybėms tapus ES narėmis šie rodikliai gerokai pasikeitė – į ES eksportuojama 64,9 % ir į NVS – 27,8 %. Žemės ūkio produkcijos eksportas sudarė 14 % viso Lietuvos eksporto. Perdirbti maisto produktai sudaro mažiau nei pusę viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. ES šalyse perdirbimu užsiima vidutiniškai 43 % ūkininkų, o Lietuvoje tik 8,1 %.

2010 m. Lietuva buvo viena pagrindinių išrūgų sūrio, šieno, agrastų, kvietrugių, mėlynių, sūrių iš nugriebto karvių pieno, grikių, obuolių sulčių, konservuotų grybų, rugių, kvietinių miltų, rapsų, džiovintų grybų, garstyčių, grietinėlės, linų augintoja ir gamintoja pasaulyje.

Produkcija

2008 m.

Tūkstančiai tonų (2008 m. duomenys)
1	Karvės pienas	1950	11	Kitos daržovės	97
2	Kviečiai	1722	12	Kiauliena	93
3	Miežiai	970	13	Galvijų mėsa	79
4	Bulvės	716	14	Obuoliai	74
5	Cukriniai runkeliai	339	15	Vištiena	64
6	Rapsai	330	16	Morkos ir ropės	57
7	Kvietrugiai	311	17	Vištų kiaušiniai	55
8	Rugiai	205	18	Svogūnai	29
9	Avižos	141	19	Pupelės	39
10	Kopūstai	115	20	Ankštiniai augalai	20

2020 m.

Tūkstančiai tonų (2020 m. duomenys)
1	Kviečiai	4818	11	Kukurūzai	141
2	Karvės pienas	1488	12	Rugiai	110
3	Rapsai	972	13	Vištiena	97
4	Cukriniai runkeliai	948	14	Kiauliena	80
5	Miežiai	706	15	Obuoliai	52
6	Kvietrugiai	437	16	Kopūstai	46
7	Bulvės	296	17	Galvijų mėsa	43
8	Avižos	275	18	Vištų kiaušiniai	40
9	Pupelės	218	19	Morkos ir ropės	38
10	Žirniai	151	20	Svogūnai	26

Paslaugų sektorius

Saltoniškės. Šalies IT mazgas

Konstitucijos prospektas Vilniuje

Finansinė ir draudimo veikla yra viena daugiausiai tiesioginių užsienio investicijų sulaukianti ekonominė veikla šalyje ir pagrindinė paslaugų sektoriaus šaka pritraukianti investicijas. 2011 m. Lietuvos paslaugų sektoriuje daugiau darbuotojų buvo žmonių sveikatos priežiūros (8200), ligoninių veiklos (78000), sausumos transportas ir transportavimas vamzdynais (66000), krovininių kelių transportas ir perkraustymo (40300), aukštojo mokslo (26500), nekilnojamo turto operacijų (20000), meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo (19900) pastatų aptarnavimas ir kraštovaizdžio tvarkymo (16200) veiklose.

Iki 2008 m. ypač sparčiai plėtėsi Vilniaus finansinis centras dešinajame Neries krante ir kitose miesto dalyse. Vilnius pritraukia didžiausią dalį užsienio investicijų ir sukuria didžiausią bendrojo vidaus produkto dalį.

Pramonė

2011 m. Lietuva pagamino pramonės produkcijos už 66149,9 mln. litų. Pagrindinę šios sumos dalį sudarė apdirbamoji pramonė (57280,3 mln. Lt). Didžiausios pramonės šakos Lietuvoje – baldų gamyba, energijos išteklių tiekimas, elektroninių ir optinių gaminių gamyba, metalo gaminių gamyba, guminių ir plastikinių gaminių gamyba, chemikalų ir chemijos produktų gamyba, tekstilės gaminių ir drabužių siuvimo gamyba, gėrimų gamyba, maisto produktų gamyba.

Gamtinių išteklių eksploatavimas

Gamtinių išteklių prekių produkcija Lietuvoje (tonos, 2008 m.)
Cementas	1075581
Molis ir statybiniai skalūnai	624470
Smulkus granitas	810000
Akmens skalda	6896987
Dolomitas	4752
Akmens miltai ir granulės	15538
Klintis	1625089
Durpės	537000
Nafta	127658
Smėlis ir žvyras	9469411
Kvarcinis smėlis	38300
Siera	73870
Sieros rūgštis	686

Infliacija

2003 m. vidutinė metinė defliacija (2003 m. palyginus su 2002 m.) sudarė 1,2% (2002 m., palyginus su 2001 m., buvo užfiksuota 0,3% metinė infliacija). Defliaciją sukėlė nacionalinės valiutos stiprėjimas JAV dolerio atžvilgiu ir aštri konkurencija mažmeninėje rinkoje.

2005 m. gruodžio mėn. infliacija, lyginant su 2004 m. gruodžiu, sudarė 3,0% 2011 m.

Investicijos

Tiesioginės užsienio investicijos 2004 m. liepos 1 d. sudarė 4,25 mlrd. eurų ir, palyginus su 2003 m. liepos 1 d., padidėjo 4,9%. Vienam Lietuvos gyventojui teko 1234 EUR tiesioginių užsienio investicijų. Pagrindinės šalys investuotojos – Danija, Švedija, Vokietija, Estija, JAV ir Suomija. Daugiau kaip 60% visų tiesioginių investicijų į Lietuvą sulaukiama iš ES-15 šalių. 2003 m., lyginant su 2002 m., tiesioginės užsienio investicijos iš ES–15 šalių padidėjo 10% iki 2,5 mlrd. eurų. Daugiausia investuota į apdirbamąją gamybą – 33,2%, finansinio tarpininkavimo įmones – 14,6%, prekybą – 14,5%, transporto sandėliavimo ir ryšių įmones – 12,9%.

2011 m. metinės investicijos Lietuvoje buvo 37,159 mlrd. litų. Pagrindiniais investuotojais Lietuvoje tapo Švedija, Lenkija, Vokietija ir Nyderlandai. Daugiausiai investuota į apdirbamąją gamybą, finansines ir draudimo sritis, mažmeninę ir didmeninę prekybą.

Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje pagal savivaldybę.

Tiesioginės užsienio investicijos (2011 m.)
1	Švedija	15,4%	5741,13 mln. Lt
2	Lenkija	11,5%	4283,15 mln. Lt
3	Vokietija	10,4%	3873,04 mln. Lt
4	Nyderlandai	8,8%	3272,52 mln. Lt
5	Rusija	6,6%	2438,28 mln. Lt
6	Norvegija	5,4%	2000,73 mln. Lt
7	Suomija	5,3%	1960,00 mln. Lt
8	Danija	4,8%	1782,21 mln. Lt
9	Estija	4,5%	1677,55 mln. Lt
10	Kanada	3,6%	1340,71 mln. Lt
11	Kipras	3,0%	1103,51 mln. Lt
12	Latvija	2,9%	1074,04 mln. Lt
–	Kitos šalys	17,8%	6613,06 mln. Lt

Skolos

Valstybės ir privataus sektoriaus skola

Valstybės skola 2004 m. pradžioje siekė 3,8 mlrd. eurų. Užsienio skola sudarė 2,18 mlrd. eurų arba 57% visos valstybės skolos. Užsienio skola 2003 m. sudarė 13,5% BVP.

Bendroje Lietuvos skolos užsieniui sumoje, privačių ūkio vienetų skolos sudaro apie 70%.

2009 m. bendroji skola užsieniui buvo 7,134 mlrd. eurų. 2011 m. valstybės įsiskolinimas buvo 38,5% nuo BVP.

Gyventojų įsiskolinimas

2013 m. gyventojų skolų portfelis buvo 3,59 mlrd. litų., o metų pabaigoje bent vieną nepadengtą skolą turėjo 269 tūkst. gyventojų.

Nedarbas

• 2003 m. nedarbo lygis siekė 12,7%.
• 2004 m. nedarbo lygis siekė 11,4%.
• 2005 m. nedarbo lygis siekė 8,3%.
• 2006 m. nedarbo lygis siekė 5,6%.
• 2007 m. nedarbo lygis siekė 4,3%.
• 2008 m. nedarbo lygis siekė 5,8%.
• 2009 m. nedarbo lygis siekė 13,7%.
• 2011 m. rugpjūčio mėn. nedarbo lygis siekė 10,93 %.
• 2012 m. lapkričio pradžioje fiksuota 9,75% nedarbas, kuris buvo mažiausias per visą krizinį laikotarpį, bet vėliau nedarbo rodiklis vėl išaugo.

• 
  Nedarbo lygis pagal savivaldybes, 2008 m.
• 
  Nedarbo lygis pagal savivaldybes, 2012 m.
• 
  Nedarbo lygis pagal savivaldybes, 2013 m.

Užsienio prekyba

2003 m. Lietuvos užsienio prekybos apyvarta siekė 15,18 mlrd. eurų: eksportas sudarė 6,41 mlrd. eurų, o importas – 8,77 mlrd. eurų. Lyginant su 2002 m., eksportas išaugo 9,1%, o importas padidėjo 6%. Daugiausia prekių eksportuota į ES–15 valstybes – 42% bendro eksporto, į ES kandidates – 19,3%. Importuota prekių taip pat daugiausia iš ES valstybių – 44,5% bendro importo (iš NVS importas sudarė 25,3%).

2011 m. Lietuva intensyviausiai prekiavo su Europos Sąjunga ir Rusija. Dėl uždarytos Visagino atominės elektrinės ir toliau augo Lietuvos ir Rusijos federacijos disbalansas dėl šalies neapsirūpinimo energetiniais ištekliais. Lietuva daugiausiai tiek importavo, tiek eksportavo tarpinio vartojimo prekes. Šalies eksportas iš viso sudarė 69576,8 mln. Lt, o importas 78812,2 mln. Lt. Didžiausią eksporto dalį sudarė mineralinis kuras (17608,3 mln. Lt), antžeminio transporto priemonės (4994,4 mln. Lt), branduoliniai reaktoriai, katilai, mašinos ir mechaniniai įrenginiai (4288,8 mln. Lt), plastikai ir jų dirbiniai (4027,8 mln. Lt).

Užsienio prekybos partneriai (2012 m.)

Šalis	Importas	Šalis	Eksportas
Europos Sąjunga	56,7%	Europos Sąjunga	60,5%
NVS	36,3%	NVS	29,6%
Rusija	32,2%	Rusija	18,8%
Vokietija	9,8%	Latvija	10,8%
Lenkija	9,7%	Estija	7,8%
Latvija	6,0%	Vokietija	7,7%
Nyderlandai	5,4%	Jungtinė Karalystė	6,2%
Švedija	3,2%	Lenkija	6,0%
Italija	3,1%	Nyderlandai	5,8%
Estija	3,0%	Baltarusija	4,5%
Belgija	2,8%	Ukraina	3,5%
Baltarusija	2,6%	Švedija	3,2%

Biudžetas

• 2003 m. fiskalinis valstybės sektoriaus deficitas siekė 269 mln. eurų ir sudarė 1,9% BVP.Iš viso į nacionalinį biudžetą 2003 m. buvo surinkta 3,25 mlrd. eurų.
• 2005 m. į biudžetą įplaukė 16 489 504 tūkst. Lt. Deficitas sudarė 573 283 tūkst. Lt.
• Dėl prasto viešųjų finansų tvarkymo 2008 m. rudenį laimėję rinkimus dešinio centro partijos ir atėję į valdžią susidūrė su rimta problema, nesubalsuotas G. Kirkilo vyriausybės biudžete trūko virš vieno milijardo litų, todėl 2008 m. gruodžio mėn. laiku neišmokėti atlyginimai bei socialinės pašalpos. Biudžetui balansuoti panaikinta nemaža dalis lengvatų lėmusių ekonomikos perkaitimą. Paskutinį metų mėnesį dėl įsivyraujančios finansų krizė į biudžetą buvo nesurinkta planuotų 180 mln. litų

Bendras vidaus produktas

Statistikos departamento duomenimis, metinis 2008 m. BVP siekė 111,52 mlrd. Lt ir, palyginti su praėjusiais metais, išaugo 3,1 procento, tačiau 2008 m. ketvirtąjį ketvirtį BVP to momento kainomis sudarė 28 600,3 mln. litų ir, palyginti su 2007 m. ketvirtuoju ketvirčiu, sumažėjo 2 proc. Paskutinį ketvirtį galutinio vartojimo išlaidos, palyginti su 2007 m. IV ketvirčiu, augo lėčiausiai per visus metus ir siekė tik 1,7 proc. Namų ūkių vartojimo išlaidos išaugo 1,5 proc., o valdžios sektoriaus vartojimo išlaidų augimo tempas buvo 2,5 proc., tačiau sumažėję statybų mastai ir investicijos mašinoms, įrenginiams ir transporto priemonėms metų pabaigoje labiausiai sumažino išlaidas kapitalui formuoti – sumažėjo 18,9 proc. Lėtėjantis vartojimas ir stipriai sumažėjusi kapitalo formavimo apimtis mažino prekių ir paslaugų importo augimą (0,3 proc.). Tačiau 2008 m. ketvirtąjį ketvirtį buvo pats didžiausias per metus grynojo eksporto teigiamas poveikis BVP pokyčiui. Prekių ir paslaugų eksportas 10,7 procentinio punkto lenkė prekių ir paslaugų importą (eksportas išaugo 11,0 proc.), nes didžiausią įtaką eksporto augimui turėjo mineralinių produktų pardavimas. 2010 m. antroje pusėje šalies BVP pradėjo kilti. Metų trečiąjį ketvirtį BVP paaugo 7,3% ir buvo 1,1% didesnis lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2009 m. 2011 m. metinis šalies BVP kilo 5,9% lyginant su praėjusiai metais.

Lietuvos BVP 2008–2019 m.

2008–2010 m. pasaulinė krizė

Kilusi 2008 m. pasaulio ekonominė krizė palietė ir Lietuvos ūkį. Kaip ir daugelyje valstybių, dešimtimis procentų smuko vertybinių popierių kursai, vartotojus toliau skurdino itin aukštos naftos bei išaugę maisto produktų kainos. Kadangi vertybinių popierių rinka dar nesudaro ženklios Lietuvos rinkos dalies, šis faktorius nežymiai palietė šalies ekonomiką. 2008–2010 m. ekonominė krizė Lietuvoje ženkliai didino bedarbystę. Sumažėjo beveik trečdaliu eksporto apimtys, traukėsi gamyba – apie 4 tūkst. Lietuvos įmonių bankrutavo arba buvo priverstos nutraukti veiklą – išsiregistruoti, o bedarbystė, nuo 80 tūkst. šoktelėjo net iki 320 tūkst. Valstybės bankroto išvengta tik užsienio paskolų pagalba, todėl nuo 2008 m. vidurio iki 2010 m. vidurio valstybės skola padidėjo daugiau nei 2 kartus – nuo 14 milijardų litų iki beveik 32 mlrd. litų, kol pasiekė 2010 m. pabaigoje 35.5 mlrd. Lt.

2008 m. pabaigoje nekilnojamo turto krizė visame pasaulyje, bankų paskolų sugriežtinimas ir nekilnojamo turto lengvatų panaikinimas paskatino iki tol susiformavusio Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos burbulo mažėjimą. 2008 m. pabaigoje mažėjo prekybos su užsieniu deficitas, kadangi stipriai mažėjo importo apimtys, dėl sumažėjusio vidaus vartojimo. 2009 m. drastiškai sumažėjo BVP, per pirmąjį pusmetį 18,1%, o lyginant antrojo ketvirčio BVP su 2008 metais, sumenko 22,4%. Trečiąjį ketvirtį BVP mažėjo 14,2% lyginant su praėjusių metų tuo pačiu periodu. Sparčiai didėjo nedarbas, kuris lyginant 2008 ir 2009 metų gruodį išaugo 2,4 karto ir siekė 13,7%.

Šaltiniai

Europos šalių ekonomikos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija
Europos ekonomika
Europos Sąjungos ekonomika